Ieva Pečiulytė - Silaeva: Kalbos deprivacijos sindromas
Viena iš Lietuvių gestų kalbos vertimo centro vertybių – nuolatinis mokymasis ir tobulėjimas. Todėl labai džiugu matyti kai kolegos patys imasi iniciatyvos ir dalinasi savo žiniomis vieni su kitais. Rugsėjo mėnesį Ieva Pečiulytė-Silaeva, Vilniaus teritorinio skyriaus gestų kalbos vertėja-konsultantė, kolegoms surengė paskaitą kalbos deprivacijos sindromo tema ir pasidalino per ilgus metus sukaupta patirtimi. Paskaitos metu vertėjai susipažino su „kalbos deprivacijos sindromo" (LDS) sąvokos istorija ir dabartine koncepcija, sužinojo apie įvairias kai kurių girdinčiųjų ir kurčiųjų kalbos sutrikimo priežastis, deprivacijos kognytivinius, psichosocialinius ir elgesio padarinius.
Kaip gimė idėja organizuoti paskaitą kalbos deprivacijos sindromo tema?
I: Kalbos deprivacijos tema pradėjau domėtis seniai. Deja, Lietuvoje apie tai labai mažai žinoma – nėra skaitoma jokių paskaitų ar organizuojama diskusijų. Nemažai paskaitų užsienyje esu klausaus nuotoliu ir daug sužinau. Nenorėjau, kad mano žinios liktų gulėti stalčiuje – tai būtų didelis nuostolis, todėl nusprendžiau jomis pasidalinti su platesne visuomene ir padariau pranešimą kolegoms deprivacijos tema.
Kodėl yra svarbu kelti kompetenciją šia tema gestų kalbos vertėjui? Kokias problemas padėtų spręsti šios žinios?
I: Šio pranešimo tema ypač svarbi mūsų gestų kalbos vertėjams. Mes teikiame vertimo paslaugas kurtiesiems ir neprigirdintiesiems žmonėms įvairiose gyvenimo srityse ir situacijose. Tačiau net ir labai patyrę vertėjai dažnai susiduria su vertimo problemomis: vertėjas ir klientas nesusikalba, nesupranta vienas kito, vertimo metu pasitaiko klaidų ir tiesiog nepavyksta užtikrinti sklandžios komunikacijos. Dažnai tam įtakos turi kalbos deprivacijos sindromas, kurį kurčiasis galėjo patirti labai seniai ir gestų kalbos vertėjai apie tai gali net nežinoti. Tačiau žinojimas ir neretai kurčiojo gestų kalbos vertėjo specialisto pagalba vertimo metu yra labai svarbi siekiant užtikrinti sklandžią komunikaciją ir vertimą. Turint omenyje kurčiojo kalbos deprivacijos sindromą, į vertimą būtų galima siųsti du gestų kalbos vertėjus: girdintį vertėją ir kurčiąjį – tai labai palengvintų vertimo procesą.
Vertimo sritys būnąa labai įvairios. Pasitaiko vertimų psichiatrinėje ligoninėje arba pas kitus gydytojus, kai kurčiajam išrašomi vaistai, bet jis paprasčiausiai nesupranta kaip juos vartoti. Taigi, siekiant sklandaus vertimo, labai svarbu visada prisiminti apie galimą kalbos deprivacijos sindromą.
Ar planuojate tokią paskaitą skaityti ir kitiems skyriams?
I: Šįkart pranešimas buvo skaitomas tik Vilniaus teritorinio skyriaus kolegoms. Ateityje mielai skaityčiau pranešimą ir kitų LGKVC teritoriniams skyriams, taip pat esant poreikiui pristatyti pranešimą platesnei visuomenei.
